SĄJUNGOS CIVILINĖS SAUGOS MECHANIZMU

TIKSLAS IR DALYKAS

PREVENCIJA

PARENGTIS

REAGAVIMAS


TIKSLAS IR DALYKAS

Savitarpio pagalba ir parama nelaimių atveju yra svarbiausia visuotinės žmonių solidarumo vertybės išraiška ir moralinė pareiga, nes dėl tokių nelaimių daug žmonių gali nebegalėti patenkinti savo pagrindinių poreikių, o tai gali sukelti didelį pavojų jų sveikatai ir gyvybei.

Tiek žmogaus sukeltų, tiek gaivalinių nelaimių poveikis Sąjungoje yra vis didesnis. Tai susiję su tam tikrais veiksniais, pavyzdžiui, klimato kaita, taip pat kitais papildomais išorės veiksniais ir aplinkybėmis, susiklosčiusiais Sąjungos kaimynystėje.

Žmogaus sukeltų arba gaivalinių nelaimių mastas ir poveikis gali būti tokie, kad jos gali sukelti didelių ekonominių sunkumų vienoje ar keliose valstybėse narėse. Jos taip pat gali kilti vienoje ar keliose valstybėse narėse, kurios jau patiria didelių ekonominių sunkumų dėl kitų priežasčių, ir tokiu būdu dar labiau paaštrinti ir pabloginti bendrą atitinkamų valstybių narių ekonominę padėtį. Bet kuriuo atveju atitinkamų valstybių narių reagavimo pajėgumams būtų padarytas neigiamas poveikis, ir todėl savo ruožtu nukentėtų pagalbos ir paramos teikimas žmonėms, kuriems jos reikia;

Sąjungos civilinės saugos mechanizmu (toliau – Sąjungos mechanizmas) siekiama stiprinti Sąjungos ir valstybių narių bendradarbiavimą ir sudaryti palankesnes sąlygas koordinuoti veiklą civilinės saugos srityje, siekiant gerinti gamtinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencijos, pasirengimo joms ir reagavimo į jas sistemų veiksmingumą.

Apsauga, kuri turi būti užtikrinama Sąjungos mechanizmu, pirmiausia teikiama žmonėms, taip pat aplinkai ir turtui, įskaitant kultūros paveldą, nuo visų rūšių gamtinių ir žmogaus sukeltų nelaimių, įskaitant teroro aktų, technologinių, radiologinių arba ekologinių nelaimių, jūrų taršos ir staigių ekstremaliųjų sveikatai situacijų padarinius Sąjungoje arba už jos ribų. Teroro aktų ar radiologinių nelaimių padarinių atvejais Sąjungos mechanizmas gali apimti tik pasirengimo ir reagavimo veiksmus.

Sąjungos mechanizmu, pasitelkus praktinį bendradarbiavimą ir veiklos koordinavimą, skatinamas valstybių narių solidarumas, nedarant poveikio svarbiausiai valstybių narių pareigai savo teritorijoje apsaugoti nuo nelaimių žmones, aplinką ir turtą, įskaitant kultūros paveldą, ir užtikrinti pakankamus nelaimių valdymo sistemų gebėjimus, kad jos galėtų tinkamai ir nuosekliai reaguoti į tokio pobūdžio ir masto nelaimes, kurių galima pagrįstai tikėtis ir joms pasirengti.

Toks bendradarbiavimas apima:

a) prevencijos ir pasirengimo veiksmus Sąjungoje irtaip pat už Sąjungos ribų; ir

b) veiksmus, kuriais padedama reaguoti į neigiamus nelaimės padarinius, reikalaujančius neatidėliotinų veiksmų, Sąjungoje ar už jos ribų, per Sąjungos mechanizmą pateikus pagalbos prašymą.

Konkretūs tikslai

Sąjungos mechanizmu remiami ir papildomi valstybių narių veiksmai bei sudaromos palankesnės sąlygos juos koordinuoti siekiant šių bendrų konkrečių tikslų:

a) užtikrinti aukštą apsaugos nuo nelaimių lygį užkertant joms kelią arba mažinant galimą jų poveikį, skatinant prevencijos kultūrą ir gerinant civilinės saugos ir kitų atitinkamų tarnybų bendradarbiavimą;

b) gerinti parengtį valstybių narių ir Sąjungos lygiu reaguoti į nelaimes;

c) sudaryti palankesnes sąlygas greitai ir veiksmingai reaguoti įvykus nelaimėms ar joms gresiant; ir

d) didinti visuomenės informuotumą ir pasirengimą nelaimių atvejais.

Trečiosios valstybės ir tarptautinės organizacijos

Veikloje pagal Sąjungos mechanizmą gali dalyvauti:

a) Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) šalys, kurios yra Europos ekonominės erdvės (EEE) narės, pagal EEE susitarime nustatytas sąlygas ir kitos Europos šalys, kai tokia galimybė numatyta susitarimuose ir procedūrose;

b) stojančiosios šalys, šalys kandidatės ir potencialios kandidatės pagal tų šalių dalyvavimo Sąjungos programose bendruosius principus ir sąlygas, nustatytus atitinkamuose bendruosiuose susitarimuose ir Asociacijos tarybos sprendimuose arba panašiuose susitarimuose.

Tarptautinės arba regioninės organizacijos gali bendradarbiauti pagal Sąjungos mechanizmą vykdomoje veikloje, jeigu tokia galimybė numatyta atitinkamuose dvišaliuose arba daugiašaliuose tų organizacijų ir Sąjungos susitarimuose.

Terminų apibrėžtys

nelaimė – situacija, kuri turi ar gali turėti didelį neigiamą poveikį žmonėms, aplinkai ar turtui, įskaitant kultūros paveldą;

reagavimas – veiksmai, kurių imamasi esant pagalbos prašymui pagal Sąjungos mechanizmą gresiant nelaimei, jos metu arba po nelaimės, siekiant likviduoti neigiamus jos padarinius, reikalaujančius neatidėliotinų veiksmų;

parengtis – išankstiniais veiksmais pasiektas žmogiškųjų ir materialinių išteklių, struktūrų, bendruomenių ir organizacijų pasirengimas ir gebėjimai, kuriais galima užtikrinti veiksmingą greitą reagavimą į nelaimę;

prevencija – veiksmai, kuriais siekiama mažinti nelaimių riziką žmonėms, aplinkai ir turtui, įskaitant kultūros paveldą, arba sušvelninti neigiamus nelaimių padarinius;

ankstyvasis perspėjimas – laiku ir veiksmingai pateikiama informacija, pagal kurią galima imtis veiksmų, kad būtų išvengta nelaimės arba sumažinta jos rizika ir išvengta neigiamų jos padarinių arba jie būtų sušvelninti, ir sudarytos palankesnės sąlygos veiksmingam reagavimui būtinai parengčiai užtikrinti;

modulis – savarankiškas ir autonomiškas, iš anksto nustatytai užduočiai ir poreikiams skirtas valstybių narių pajėgumų darinys arba valstybių narių mobili operacijų komanda, kurią sudaro žmogiškieji ir materialiniai ištekliai ir kurią galima apibūdinti pagal jos gebėjimą teikti pagalbą arba atlikti užduotį (-is);

rizikos vertinimas – bendras tarpsektorinis pavojų nustatymo, pavojų analizės ir jų rizikos įvertinimo procesas, vykdomas nacionaliniu arba atitinkamu subnacionaliniu lygiu;

rizikos valdymo gebėjimai – valstybės narės arba jos regionų gebėjimas sumažinti savo rizikos vertinimuose nustatytą riziką (nelaimės poveikį ir tikimybę), prisitaikyti prie jos ar ją sušvelninti iki tai valstybei narei priimtino lygio. Rizikos valdymo gebėjimai vertinami pagal techninį, finansinį ir administracinį pajėgumą tinkamai:

a) atlikti rizikos vertinimus;

b) planuoti rizikos valdymą prevencijos ir parengties užtikrinimo tikslais; ir

c) imtis rizikos prevencijos ir pasirengimo priemonių;

priimančiosios valstybės parama – veiksmai, kurių pasirengimo ir reagavimo etapais imasi pagalbą gaunanti arba siunčianti valstybė arba Komisija, kad pašalintų numatomas kliūtis tarptautinei pagalbai, siūlomai per Sąjungos mechanizmą. Ji apima valstybių narių paramą siekiant sudaryti palankesnes sąlygas gabenti šią pagalbą tranzitu per jų teritoriją;

reagavimo pajėgumai – pagalba, kuri pateikus prašymą gali būti suteikta per Sąjungos mechanizmą;

logistinė parama – būtiniausia įranga ar paslaugos ekspertų grupių, inter alia, ryšiai, laikinas būstas, maistas ar transportas šalyje.


PREVENCIJA

Prevencijos veiksmai

 Siekdama įgyvendinti prevencijos tikslus ir atlikdama veiksmus, Komisija:

a) imasi veiksmų, kad pagerintų žinių apie nelaimių riziką bazę ir sudarytų palankesnes sąlygas keistis žiniomis, geriausia praktika ir informacija, įskaitant tarp valstybių narių, kurioms kyla panašaus pobūdžio rizika;

b) remia ir skatina valstybių narių rizikos vertinimo ir vaizdinio žymėjimo veiklą keičiantis geriausia praktika ir sudaro palankesnes sąlygas įgyti specialiųjų ar praktinių žinių bendro intereso klausimais;

c) rengia ir reguliariai atnaujina tarpsektorinius gamtinių ir žmogaus sukeltų nelaimių, kurios gali kilti Sąjungoje, rizikos apžvalgą ir žemėlapį, įvairiose politikos srityse laikydamasi nuoseklaus požiūrio, kurį taikant galima spręsti nelaimių prevencijos klausimą ar kuris gali turėti jai įtakos, ir tinkamai atsižvelgdama į tikėtiną klimato kaitos poveikį;

d) skatina keitimąsi geriausia praktika rengiant nacionalines civilinės saugos sistemas, kad būtų sprendžiama klimato kaitos poveikio problema;

e) skatina ir remia valstybių narių rizikos valdymo veiklos plėtojimą ir įgyvendinimą keičiantis geriausia praktika ir sudaro palankesnes sąlygas įgyti specialiųjų ir praktinių žinių bendro intereso klausimais;

f) renka ir platina valstybių narių pateiktą informaciją, organizuoja keitimąsi patirtimi, įgyta vertinant rizikos valdymo gebėjimus,

g) nustatytų terminų periodiškai teikia Europos Parlamentui ir Tarybai pažangos,

h) skatina naudotis įvairių Sąjungos fondų, kurie gali remti tvarią nelaimių prevenciją, parama ir skatina valstybes nares ir regionus išnaudoti tas finansavimo galimybes;

i) akcentuoja rizikos prevencijos svarbą ir remia valstybių narių informuotumo didinimo, visuomenės informavimo ir švietimo veiklą;

j) skatina taikyti prevencines priemones valstybėse narėse ir 28 straipsnyje nurodytose trečiosiose valstybėse keičiantis geriausia praktika ir sudaro palankesnes sąlygas įgyti specialiųjų žinių ir patirties bendro intereso klausimais; ir

k) aktyviai konsultuodamasi su valstybėmis narėmis imasi kitų būtinų rėmimo ir papildomų prevencijos veiksmų, kad įgyvendintų 3 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytą tikslą.

Valstybės narės, trečiosios valstybės ar Jungtinių Tautų ar jų agentūrų prašymu Komisija gali dislokuoti ekspertų grupę vietoje teikti konsultacijas prevencinių priemonių klausimu.

Rizikos valdymas

Siekdamos skatinti laikytis veiksmingo ir nuoseklaus požiūrio į nelaimių prevenciją ir pasirengimą joms per Sąjungos mechanizmą keičiantis skelbtina informacija, t. y., informacija, kurios atskleidimas neprieštarautų gyvybiniams valstybės narės saugumo interesams, ir geriausia praktika, valstybės narės:

a) ne vėliau kaip 2015 m. gruodžio 22 d., o vėliau – kas trejus metus parengia rizikos vertinimus nacionaliniu arba atitinkamu subnacionaliniu lygiu ir pateikia Komisijai svarbiausių jų elementų santrauką;

b) plėtoja ir tobulina savo nelaimių rizikos valdymo planavimą nacionaliniu arba atitinkamu subnacionaliniu lygiu;

c) savanoriškai dalyvauja rizikos valdymo gebėjimų tarpusavio vertinimuose.


PARENGTIS

Reagavimo į nelaimes koordinavimo centras

Užtikrinama, kad Reagavimo į nelaimes koordinavimo centras veiktų visą parą, septynias dienas per savaitę ir kad jis aptarnautų valstybes nares ir Komisiją įgyvendinant Sąjungos mechanizmo tikslus.

Bendrieji Komisijos pasirengimo veiksmai

Komisija vykdo šiuos pasirengimo veiksmus:

a) valdo Reagavimo į nelaimes koordinavimo centrą;

b) valdo Bendrą ekstremaliųjų situacijų ryšių ir informacijos sistemą (toliau – CECIS), kad Reagavimo į nelaimes koordinavimo centras ir valstybių narių ryšių punktai galėtų palaikyti ryšius ir keistis informacija;

c) prisideda prie tarpvalstybinių nustatymo ir ankstyvojo perspėjimo bei pranešimo apie nelaimes Europos intereso sistemų plėtojimo ir geresnio jų integravimo, siekiant sudaryti sąlygas greitai reaguoti, taip pat skatinti nacionalinių ankstyvojo perspėjimo ir pranešimo apie nelaimes sistemų tarpusavio sąsają bei jų sąsają su Reagavimo į nelaimes koordinavimo centru ir CECIS. Tose sistemose atsižvelgiama į esamus ir būsimus informacijos, stebėsenos ir nustatymo šaltinius bei sistemas, ir jos jais yra grindžiamos;

d) sukuria ir užtikrina galimybę mobilizuoti ir nusiųsti ekspertų grupes, atsakingas už:

i) poreikių, kurie gali būti tenkinami pagal Sąjungos mechanizmą, vertinimą pagalbos prašančioje valstybėje,

ii) prireikus, palankesnių sąlygų sudarymą pagalbai reaguojant į nelaimę vietoje koordinuoti ir ryšių palaikymą su pagalbos prašančios valstybės kompetentingomis valdžios institucijomis, ir

iii) paramą prašančiajai valstybei, teikiant jai praktinių žinių apie prevencijos, pasirengimo ar reagavimo veiksmus;

e) sukuria ir užtikrina galimybę teikti logistinę paramą toms ekspertų grupėms;

f) plėtoja ir palaiko valstybių narių apmokytų ekspertų, kuriuos galima greitai pasitelkti, tinklą siekiant padėti vykdyti Reagavimo į nelaimes koordinavimo centro stebėsenos, informavimo ir palankesnių sąlygų sudarymo koordinavimui užduotis;

g) sudaro palankesnes sąlygas koordinuoti valstybių narių reagavimo į nelaimes pajėgumų išankstinį paskirstymą Sąjungoje;

h) remia pastangas gerinti modulių ir kitų reagavimo pajėgumų tarpusavio sąveikumą, atsižvelgdama į geriausią praktiką valstybių narių lygiu ir tarptautiniu lygiu;

i) neviršydama savo kompetencijos ribų imasi veiksmų, būtinų sudaryti palankesnes sąlygas užtikrinti priimančiosios valstybės paramą, be kita ko, remdamasi veiklos patirtimi, kartu su valstybėmis narėmis rengia ir atnaujina gaires dėl priimančiosios valstybės paramos;

j) remia valstybių narių parengties strategijų neprivalomo tarpusavio vertinimo programas, pagrįstas iš anksto nustatytais kriterijais, kurios leistų parengti rekomendacijas siekiant padidinti Sąjungos parengties lygį; ir

k) aktyviai konsultuodamasi su valstybėmis narėmis imasi kitų būtinų papildomų rėmimo ir pasirengimo veiksmų.

Bendrieji valstybių narių pasirengimo veiksmai

1. Valstybės narės savanoriškai kuria modulius, visų pirma siekdamos patenkinti pagal Sąjungos mechanizmą numatytus prioritetinius pagalbos teikimo ar paramos poreikius.

Valstybės narės savo kompetentingose tarnybose, visų pirma savo civilinės saugos ar kitose specialiosiose tarnybose, iš anksto nustato modulius, kitus reagavimo pajėgumus, taip pat ekspertus, kuriuos, gavus prašymą per Sąjungos mechanizmą, būtų galima pasitelkti teikiant pagalbą. Jos atsižvelgia į tai, kad modulių arba kitų reagavimo pajėgumų sudėtis gali priklausyti nuo nelaimės rūšies ir nuo konkrečių su nelaime susijusių poreikių.

2. Moduliai yra sudaryti iš vienos arba daugiau valstybių narių išteklių ir:

a) geba vykdyti iš anksto nustatytas užduotis reagavimo srityse laikydamiesi pripažintų tarptautinių gairių, todėl gali:

i) būti nusiųsti per labai trumpą laiką po to, kai per Reagavimo į nelaimes koordinavimo centrą gautas pagalbos prašymas; ir

ii) tam tikrą laikotarpį dirbti savarankiškai apsirūpindami ir autonomiškai;

b) yra sąveikūs su kitais moduliais;

c) dalyvauja mokymuose ir pratybose, kad atitiktų sąveikumo reikalavimą;

d) jiems vadovauja asmuo, kuris yra atsakingas už modulių veikimą; ir

e) atitinkamais atvejais geba bendradarbiauti su kitomis Sąjungos struktūromis ir (arba) tarptautinėmis institucijomis, ypač su Jungtinėmis Tautomis.

3. Valstybės narės savanoriškai iš anksto nustato ekspertus, kuriuos būtų galima nusiųsti kaip 8 straipsnio d punkte nurodytų ekspertų grupių narius.

4. Valstybės narės apsvarsto galimybę prireikus teikti kitus reagavimo pajėgumus, kuriuos būtų galima pasitelkti iš kompetentingų tarnybų arba kuriuos gali teikti nevyriausybinės organizacijos ir kiti atitinkami subjektai.

Kiti reagavimo pajėgumai gali būti sudaryti iš vienos ar daugiau valstybių narių išteklių ir atitinkamais atvejais:

a) geba vykdyti užduotis reagavimo srityse laikydamiesi pripažintų tarptautinių gairių, todėl gali:

i) būti nusiųsti per labai trumpą laiką po to, kai per Reagavimo į nelaimes koordinavimo centrą gautas pagalbos prašymas; ir

ii) prireikus tam tikrą laikotarpį dirbti savarankiškai apsirūpindami ir autonomiškai;

b) geba bendradarbiauti su kitomis Sąjungos struktūromis ir (arba) tarptautinėmis institucijomis, 5. Valstybės narės gali, laikydamosi tinkamų apsaugos priemonių, teikti informaciją apie atitinkamus karinius pajėgumus, kuriuos kraštutiniu atveju būtų galima panaudoti kaip pagalbos pagal Sąjungos mechanizmą dalį, pavyzdžiui, teikiant transporto ir logistinę paramą ar medicininę pagalbą.

6. Valstybės narės pateikia Komisijai atitinkamą informaciją apie ekspertus, modulius ir kitus reagavimo pajėgumus, kuriuos jos teikia pagalbos tikslais per Sąjungos mechanizmą, ir prireikus atnaujina šią informaciją.

7. Valstybės narės paskiria ryšių punktus ir atitinkamai apie juos informuoja Komisiją.

8. Valstybės narės imasi tinkamų pasirengimo veiksmų, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos priimančiosios valstybės paramai.

9. Laikydamosi remiant Komisijai, imasi tinkamų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad jų siūloma pagalba būtų pristatyta laiku.

Operacijų planavimas

1. Komisija ir valstybės narės dirba kartu, kad pagerintų reagavimo į nelaimes operacijų pagal Sąjungos mechanizmą planavimą, be kita ko, reagavimo į nelaimes scenarijų kūrimą, išteklių planavimą ir reagavimo pajėgumų dislokavimo planų rengimą.

2. Planuodamos reagavimo į humanitarinę krizę operacijas už Sąjungos ribų, Komisija ir valstybės narės nustato ir skatina civilinės saugos pagalbos ir humanitarinės pagalbos finansavimo, kurį teikia Sąjunga ir valstybės narės, sąveiką.

Europos reagavimo į nelaimes pajėgumai

1. Sukuriami Europos reagavimo sudaro savanoriškas iš anksto paskirtų valstybių narių reagavimo pajėgumų telkinys, be kita ko, modulių, kitų reagavimo pajėgumų ir ekspertų.

2. Atsižvelgdama į nustatytą riziką, Komisija apibrėžia Europos reagavimo į nelaimes pajėgumams reikalingų pagrindinių reagavimo pajėgumų rūšis ir kiekį (toliau – pajėgumų tikslai).

3. Komisija apibrėžia reagavimo pajėgumų, kuriuos valstybės narės teikia Europos reagavimo į nelaimes pajėgumams, kokybės reikalavimus. Kokybės reikalavimai grindžiami nusistovėjusiais tarptautiniais standartais, kai jau yra tokių standartų. Valstybės narės atsako už savo reagavimo pajėgumų kokybės užtikrinimą.

4. Komisija nustato ir valdo reagavimo pajėgumų, kuriuos valstybės narės teikia Europos reagavimo į nelaimes pajėgumams, sertifikavimo ir registravimo procedūrą.

5. Valstybės narės savanoriškai nustato ir registruoja reagavimo pajėgumus, kuriuos jos įsipareigoja teikti Europos reagavimo į nelaimes pajėgumams. Daugiašalius modulius, kuriuos suteikė dvi ar daugiau valstybių narių, kartu registruoja visos atitinkamos valstybės narės.

6. Reagavimo pajėgumus, kuriuos valstybės narės teikia Europos reagavimo į nelaimes pajėgumams, galima bet kada pasitelkti nacionaliniais tikslais.

7. Pateikus pagalbos prašymą per Reagavimo į nelaimes koordinavimo centrą, reagavimo pajėgumus, kuriuos valstybė narė pateikė Europos reagavimo į nelaimes pajėgumams, galima pasitelkti reagavimo operacijoms pagal Sąjungos mechanizmą. Galutinį sprendimą dėl jų dislokavimo priima valstybės narės, kurios įregistravo atitinkamus reagavimo pajėgumus. Kai dėl vidaus ekstremaliosios situacijos, force majeure ar išimtiniais atvejais dėl svarbių priežasčių valstybė narė negali teikti tų reagavimo pajėgumų tam tikros nelaimės atveju, ta valstybė narė kuo skubiau informuoja Komisiją, nurodydama šį straipsnį.

8. Dislokavimo atveju valstybių narių reagavimo pajėgumams ir toliau vadovauja bei juos kontroliuoja valstybės narės, o tais atvejais, kai dėl vidaus ekstremaliosios situacijos, force majeure ar išimtiniais atvejais dėl svarbių priežasčių valstybė narė negali užtikrinti, kad galės teikti savo reagavimo pajėgumus, ji, pasikonsultavusi su Komisija, juos gali atšaukti.

9. Valstybės narės ir Komisija užtikrina tinkamą visuomenės informavimą apie pagalbos teikimą dalyvaujant Europos reagavimo į nelaimes pajėgumams.

Mokymas, pratybos, įgyta patirtis ir žinių sklaida

Komisija per Sąjungos mechanizmą vykdo toliau nurodytas užduotis, susijusias su mokymu, pratybomis, įgyta patirtimi ir žinių sklaida:

a) parengia civilinės saugos ir ekstremaliųjų situacijų valdymo personalui skirtą nelaimių prevencijos, pasirengimo joms ir reagavimo į nelaimes mokymo programą ir jai vadovauja. Programa apima jungtinius kursus ir ekspertų mainų sistemą, pagal kurią asmenys gali būti deleguojami į kitas valstybes nares.

b) įsteigia ir valdo mokymo tinklą, kuriame gali dalyvauti civilinės saugos ir ekstremaliųjų situacijų valdymo personalo mokymo centrai, taip pat kiti atitinkami nelaimių prevencijos, pasirengimo joms ir reagavimo į nelaimes srities subjektai ir institucijos.

Mokymo tinklas siekia:

i) stiprinti nelaimių valdymą visais jo etapais, atsižvelgiant į prisitaikymą prie klimato kaitos ir jos švelninimą;

ii) savo narių sąveikos keičiantis patirtimi ir geriausia praktika, atliekant atitinkamus mokslinius tyrimus, keičiantis įgyta patirtimi, pasitelkiant kursus ir seminarus, pratybas ir bandomuosius projektus; ir

iii) parengti Sąjungos ir tarptautinio civilinės saugos mokymo gaires, įskaitant su nelaimių prevencija, pasirengimu joms ir reagavimu į nelaimes susijusį mokymą;

c) parengia strategiją, kurioje nustatomi pratybų tikslai ir vaidmuo, ilgalaikį išsamų planą, kuriame nurodomi pratybų prioritetai, taip pat parengia pratybų programą ir jai vadovauja;

d) parengia patirties, įgytos pagal Sąjungos mechanizmą vykdant civilinės saugos veiksmus, įskaitant viso nelaimių valdymo ciklo aspektus, programą ir jai vadovauja siekdama sukurti didelės apimties mokymosi procesų ir žinių plėtojimo bazę. Programa apima:

i) visų atitinkamų civilinės saugos veiksmų pagal Sąjungos mechanizmą stebėseną, analizavimą ir vertinimą;

ii) įgytos patirties panaudojimo skatinimą, siekiant sukurti patirtimi grindžiamą pagrindą, reikalingą veiklai plėtoti nelaimių valdymo ciklo metu; ir

iii) metodikos ir priemonių įgytai patirčiai kaupti, analizuoti, skatinti ir panaudoti rengimą.

Ta programa prireikus taip pat apima pagal Sąjungos mechanizmą teikiamos pagalbos bei humanitarinės pagalbos sąsajų ir sąveikos panaudojimo patirtį, įgytą teikiant pagalbą už Sąjungos ribų.

e) parengia gaires žinių sklaidos ir įvairių a-d punktuose nurodytų užduočių įgyvendinimo valstybių narių lygiu klausimais; ir

f) skatina ir remia atitinkamų naujų Sąjungos mechanizmui skirtų technologijų diegimą ir naudojimą.

2. Vykdydama 1 dalyje nustatytas užduotis, Komisija ypač atsižvelgia į valstybių narių, kurioms gresia panašaus pobūdžio nelaimių rizika, poreikius ir interesus.

3. Valstybės narės, trečiosios valstybės ar Jungtinių Tautų ar jų agentūrų prašymu Komisija gali dislokuoti ekspertų grupę vietoje teikti konsultacijas pasirengimo priemonių klausimu.


REAGAVIMAS

Pranešimas apie nelaimes Sąjungoje

1. Kai Sąjungoje įvyksta arba gresia nelaimė dėl kurios atsiranda arba gali atsirasti tarpvalstybinio masto padarinių arba nukenčia arba gali nukentėti kitos valstybės narės, valstybė narė, kurioje įvyko arba gali įvykti nelaimė, nedelsdama apie tai praneša valstybėms narėms, kurios gali nukentėti, o tais atvejais, kai padariniai gali būti sunkūs – Komisijai.

2. Kai Sąjungoje įvyksta arba gresia nelaimė, dėl kurios gali reikėti prašyti vienos ar daugiau valstybių narių pagalbos, valstybė narė, kurioje įvyko arba gali įvykti nelaimė, nedelsdama praneša Komisijai, jog gali reikėti prašyti pagalbos per Reagavimo į nelaimes koordinavimo centrą, kad Komisija galėtų atitinkamai informuoti kitas valstybes nares ir jos kompetentingos tarnybos pradėtų veikti.

Reagavimas į nelaimes Sąjungoje

Kai Sąjungoje įvyksta ar gresia nelaimė, nukentėjusioji valstybė narė gali prašyti pagalbos per Reagavimo į nelaimes koordinavimo centrą. Prašymas turi būti kuo konkretesnis.

Išimtiniais padidėjusios rizikos atvejais valstybė narė taip pat gali prašyti pagalbos laikinai iš anksto paskirstyti reagavimo pajėgumus.

straipsnio 1 dalyje, paprašo valstybių narių dislokuoti konkrečius pajėgumus ir sudaro palankesnes sąlygas

Kiekviena valstybė narė, kuriai yra pateiktas pagalbos prašymas per Sąjungos mechanizmą, nedelsdama nustato, ar ji gali suteikti prašomą pagalbą, ir apie savo sprendimą per CECIS praneša prašančiajai valstybei narei, nurodydama pagalbos, kurią ji galėtų suteikti, apimtį, teikimo sąlygas ir prireikus išlaidas. Reagavimo į nelaimes koordinavimo centras nuolat informuoja valstybes nares.

Prašančioji valstybė narė yra atsakinga už nurodymų davimą teikiant pagalbą. Prašančiosios valstybės narės valdžios institucijos nustato gaires, o prireikus – užduočių moduliams ar kitiems reagavimo pajėgumams ribas. Dėl išsamios šių užduočių vykdymo tvarkos sprendžia pagalbą teikiančios valstybės narės paskirtas atsakingas asmuo. Prašančioji valstybė narė taip pat gali prašyti dislokuoti ekspertų grupę, kuri padėtų jai atlikti vertinimą, sudarytų palankesnes sąlygas valstybių narių komandų veiklos koordinavimui vietoje arba teiktų technines konsultacijas.

Prašančioji valstybė narė imasi tinkamų veiksmų, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos užtikrinti priimančiosios valstybės paramą gaunamos pagalbos teikimui.

Nuoseklumo reaguojant į nelaimes už Sąjungos ribų skatinimas

Kai už Sąjungos ribų įvyksta ar gresia nelaimė, nukentėjusioji valstybė gali prašyti pagalbos per Reagavimo į nelaimes koordinavimo centrą. Pagalbos taip pat gali būti prašoma per Jungtines Tautas ir jų agentūras ar atitinkamą tarptautinę organizaciją arba jos gali prašyti šie subjektai.

Sąjungos veiklos koordinavimas visiškai integruojamas į bendrą koordinavimą, vykdomą Jungtinių Tautų Humanitarinių reikalų koordinavimo biuro (OCHA), ir pripažįstamas jo vadovaujamas vaidmuo.

Komisija palaiko pagalbos teikimo nuoseklumą šiais veiksmais:

a) palaikydama dialogą su valstybių narių ryšių punktais, siekdama užtikrinti, kad Sąjungos reagavimu į nelaimes būtų veiksmingai ir nuosekliai prisidedama prie bendro pagalbos teikimo per Sąjungos mechanizmą,

b) nedelsiant parengdama rekomendacijas, jei įmanoma, bendradarbiaudama su nukentėjusiąja valstybe, pagrįstas vietos poreikiais ir visais atitinkamais iš anksto parengtais planais, paprašydama valstybių narių dislokuoti konkrečius pajėgumus ir sudarydama palankesnes sąlygas prašomai pagalbai koordinuoti;

c) palaikydama ryšius su nukentėjusiąja valstybe techniniais klausimais, pavyzdžiui, dėl tikslių su pagalba susijusių poreikių, pasiūlymų priėmimo ir praktinio pasirengimo pagalbos priėmimui vietoje ir jos paskirstymui;

d) palaikydama ryšius su OCHA arba jam padėdama ir bendradarbiaudama su kitais atitinkamais subjektais, kurie prisideda prie bendro pagalbos teikimo, kad būtų kuo labiau padidinta sąveika, siekiama papildomumo ir išvengta dubliavimo bei trūkumo; ir

e) palaikydama ryšius su visais atitinkamais subjektais, visų pirma baigiamajame pagalbos teikimo pagal Sąjungos mechanizmą etape, siekdama sudaryti palankesnes sąlygas sklandžiam perdavimui.

Vietoje atitinkamai užtikrinamas ryšių palaikymas su Sąjungos delegacija, kad pastaroji sudarytų palankesnes sąlygas palaikyti ryšius su nukentėjusiosios valstybės vyriausybe. Prireikus Sąjungos delegacija teikia logistinę paramą 3 dalies a punkto ii papunktyje nurodytoms civilinės saugos ekspertų grupėms.

Kiekviena valstybė narė, kuriai yra pateiktas pagalbos prašymas per Sąjungos mechanizmą, skubiai nusprendžia, ar ji gali suteikti reikiamą pagalbą, ir apie savo sprendimą per CECIS praneša Reagavimo į nelaimes koordinavimo centrui, nurodydama pagalbos, kurią ji galėtų suteikti, apimtį ir teikimo sąlygas. Reagavimo į nelaimes koordinavimo centras nuolat informuoja valstybes nares.

Sąjungos mechanizmas taip pat gali būti naudojamas teikti civilinės saugos paramą konsulinei pagalbai Sąjungos piliečiams nelaimių trečiosiose valstybėse atvejais, jei to prašo suinteresuotų valstybių narių konsulinės įstaigos.

Gavusi pagalbos prašymą Komisija gali imtis kitų būtinų rėmimo ir papildomų veiksmų, kad užtikrintų pagalbos teikimo nuoseklumą.

Koordinavimas per Sąjungos mechanizmą nedaro įtakos valstybių narių ir nukentėjusiosios valstybės dvišaliams ryšiams, taip pat valstybių narių ir Jungtinių Tautų bei kitų atitinkamų tarptautinių organizacijų bendradarbiavimui. Tokiais dvišaliais ryšiais taip pat gali būti naudojamasi siekiant prisidėti prie koordinavimo pagal Sąjungos mechanizmą.

Parama vietoje

1. Komisija gali atrinkti, paskirti ir nusiųsti ekspertų grupę, sudarytą iš valstybių narių paskirtų ekspertų:

a) nelaimės už Sąjungos ribų atveju;

b) nelaimės Sąjungoje atveju;

c) gavusi prašymą suteikti praktinių žinių apie prevenciją ; arba

d) gavusi prašymą suteikti praktinių žinių apie pasirengimą.

Komisijos ir kitų Sąjungos tarnybų ekspertai gali būti integruoti į grupę, siekiant ją paremti ir sudaryti palankesnes sąlygas palaikyti ryšius su Reagavimo į nelaimes koordinavimo centru. OCHA arba kitų tarptautinių organizacijų nusiųsti ekspertai gali būti integruoti į grupę, siekiant sustiprinti bendradarbiavimą ir sudaryti palankesnes sąlygas atlikti bendrus vertinimus.

Kai siunčiamos ekspertų grupės, jos sudaro palankesnes sąlygas valstybių narių pagalbos teikimo komandų veiklos koordinavimui ir palaiko ryšius su prašančiosios valstybės kompetentingomis valdžios institucijomis. Reagavimo į nelaimes koordinavimo centras palaiko glaudžius ryšius su ekspertų grupėmis ir teikia joms rekomendacijas bei logistinę paramą.

Transportas ir įranga

1. Nelaimės Sąjungoje ar už Sąjungos ribų atveju Komisija gali padėti valstybėms narėms gauti įrangos arba transporto išteklių teikdama:

a) informaciją apie įrangą ir transporto išteklius, kuriuos gali suteikti valstybės narės, ir keisdamasi šia informacija, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos sutelkti tokią įrangą arba transporto išteklius;

b) pagalbą valstybėms narėms siekiant nustatyti jų galimybes gauti transporto išteklių iš kitų šaltinių, įskaitant komercinę rinką, ir sudarydama tam palankesnes sąlygas; arba

c) pagalbą valstybėms narėms siekiant nustatyti įrangą, kurios galima gauti iš kitų šaltinių, įskaitant komercinę rinką.

2. Komisija gali papildyti valstybių narių teikiamus transporto išteklius kitais transporto ištekliais, kurie būtini siekiant užtikrinti greitą reagavimą į nelaimes.

Bendrieji reikalavimus atitinkantys veiksmai

Toliau nurodyti bendrieji veiksmai, kuriais siekiama gerinti nelaimių prevenciją, pasirengimą joms ir veiksmingą reagavimą į nelaimes, atitinka finansinės paramos teikimo reikalavimus:

a) tyrimai, apklausos, modeliavimas ir scenarijų kūrimas, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas keistis žiniomis, geriausia praktika ir informacija;

b) mokymas, pratybos, seminarai, personalo ir ekspertų mainai, tinklų kūrimas, demonstraciniai projektai ir technologijų perdavimas;

c) stebėsenos, vertinimo ir įvertinimo veiksmai;

d) visuomenės informavimas, švietimas, informavimo didinimas ir susiję informacijos sklaidos veiksmai, siekiant įtraukti piliečius į nelaimių prevenciją ir nelaimių poveikio Sąjungoje mažinimą ir padėti Sąjungos piliečiams veiksmingiau ir tvariai apsisaugoti;

e) pagalbos teikimo ir pratybų patirties, įgytos taikant Sąjungos mechanizmą, taip pat su prevencija ir pasirengimu susijusiose srityse, programos sukūrimas ir vykdymas; ir

f) ryšių palaikymo veiksmai ir priemonės, kuriais didinamas informuotumas apie valstybių narių ir Sąjungos civilinės saugos veiklą nelaimių prevencijos, pasirengimo joms ir reagavimo į nelaimes srityse.

PRISIJUNGTI
Font Resize